Lietuvos apeliacinis teismas pateikė išaiškinimą, kad teismai, nustatydami žalos dydį dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros specialistų paslaugų, neprivalo vadovautis iš anksto nustatytais atlygintinos žalos maksimaliais dydžiais.
Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Žalos atlyginimo įstatymas) 24 straipsnio 7 dalies nuostatas, nustatant atlygintinos sveikatai padarytos žalos dydį, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija) turi vadovautis Žalos atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais kriterijais ir Vyriausybės nustatytais atlygintinos žalos maksimaliais dydžiais, numatytais sveikatai padarytos žalos apraše.
Apeliantė nagrinėjamoje byloje bandė įrodyti, kad šie iš anksto nustatyti kriterijai yra privalomi ir teismams. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, nei Žalos atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti kriterijai, nei apraše nurodyti atlygintinos žalos maksimalūs ar minimalūs dydžiai teismams negali būti privalomi – į juos turi būti atsižvelgiama tik tais atvejais, kuomet sveikatai padarytos žalos dydis vertinamas privalomoje ikiteisminėje institucijoje – Komisijoje, bet ne teisme.
Taip yra dėl to, jog, visų pirma, paties Žalos atlyginimo įstatymo nuostatos nurodo, jog reikalavimas vadovautis įstatyme nustatytais kriterijais ar apraše nustatytais atlygintinos žalos dydžiais, yra taikomas Komisijai, ne teismams. Visų antra, pačiame Žalos atlyginimo įstatyme yra numatyta asmens, nesutinkančio su Komisijos nustatytu dydžiu, teisė kreiptis į teismą ir įrodinėti sveikatai padarytos žalos dydį, todėl būtų nelogiška ir nepateisinama, suteikti teisę asmeniui kreiptis į teismą ir to paties įstatymo tekste susaistyti jo galimybes įrodinėti padarytos žalos dydį, nustatant konkrečius vertinimo kriterijus, kuriais teismas turėtų vadovautis priimdamas sprendimą. Be to, tokiu atveju, kiltų prielaidos pažeisti civiliniame procese nuosekliai taikomą teismo laisvo įrodymų vertinimo koncepciją ir teismų diskreciją spręsti bylas vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu.
Atkreiptinas dėmesys, jog tokie kriterijai ir maksimalūs atlygintinos žalos dydžiai yra leistini nustatinėjant pacientams padarytą žalą Komisijoje, kadangi pati šios ikiteisminės institucijos esmė yra sukurti greitą ir efektyvią pacientams padarytos žalos nustatymo ir jos kompensavimo sistemą. Tačiau, kaip jau minėta, tuo atveju, jei asmuo nesutinka su šios ikiteisminės instuticijos nustatytu žalos dydžiu, asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir siekti didesnio žalos atlyginimo, kuris žymiai ilgiau trunkančio teisminio proceso metu gali būti detaliau ir išsamiau ištiriamas bei įvertinamas.
Tikėtina, jog šis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimas įves aiškumo teismams taikant Žalos atlyginimo įstatymo nuostatas, užtikrins jo įgyvendinimą bei pacientų ar kitų subjektų teisę į teisingą žalos atlyginimą.
Šaltinis: Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-678-464/2022.
