Patyrėte sveikatos sutrikdymą dėl gydymo įstaigos kaltės ir norite prisiteisti negautas iš individualios veiklos pajamas?

Aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-3-39-313/2024 išsamiai pasisakyta šiuo aspektu.

Aptariamoje byloje ieškovas siekė prisiteisti negautas pajamas iš individualios veiklos, nors ieškovas neturėjo netekto darbingumo lygio pažymos, o jam nedarbingumo lygio procentas nebuvo nustatytas. Ieškovas, kasaciniame skunde keldamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo klausimą, teigė, kad, siekiant prisiteisti negautas iš individualios veiklos pajamas, nebūtina pateikti netekto darbingumo lygio pažymos, taigi teismai pažeidė įrodymų leistinumo taisykles. Teisėjų kolegija su ieškovo pozicija nesutiko. Kasacinis teismas konstatavo, kad nėra duomenų, kad teismas būtų pažeidęs įrodymų leistinumo reikalavimą, nes įrodinėjama aplinkybė (sumažėjo asmens, užsiimančio individualia veikla, darbingumas ir kartu galimybė gauti iš tokios veiklos pajamų ateityje) galėjo būti nustatyta remiantis ir kitais įrodymais. Bylą nagrinėję teismai pažymėjo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba ieškovui nėra nustačiusi netekto darbingumo, tačiau reikalavimą dėl negautų pajamų atmetė ne dėl tokio įrodymo nebuvimo.

Ieškovas netektą darbingumą įrodinėjo savo paaiškinimais ir ištraukomis iš mokslinių straipsnių apie tai, kad jo patirtas sveikatos sutrikdymas turi neigiamos įtakos darbinei veiklai, darbo efektyvumui, teigdamas, jog dėl tokio sveikatos sužalojimo jis negalės dirbti 2,5 val. per savaitę ir gauti už šį laiką atlygio. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad ieškovas nėra byloje pateikęs objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jo darbingumo lygis būtų pakitęs. Teismai atsižvelgė į tai, kad ieškovas ir toliau vykdo tą pačią veiklą; ieškovas nepaaiškino ir objektyviais duomenimis nepagrindė, kiek valandų dirba, kodėl negali dirbti nurodyto skaičiaus valandų per savaitę, kodėl negali dirbti tik jo nurodyto konkretaus darbo, o kitus darbus gali dirbti tokiu pat pajėgumu. Dėl to ieškovo pateikti įrodymai nebuvo pakankami išvadai apie netektą darbingumą pagrįsti. Išvadą apie ateityje negausimas pajamas ieškovas įrodinėjo UAB „Persense“ išvada, tačiau apeliacinės instancijos teismas jos nepripažino pagrindžiančia ieškovo pajamų sumažėjimą ateityje, nes išvada surašyta tik pagal ieškovo subjektyviai pateiktą ir ribotą informaciją, skaičiavimai padaryti remiantis tik vienų metų (2017 m.) ieškovo gautomis pajamomis, neišskirtos paties ieškovo ir kitų asmenų gautų pajamų dalys.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2013 ir kt.).

Nors teismų praktikoje pirmiausia orientuojamasi į realiai dėl sveikatos sužalojimo prarastas ar sumažėjusias pajamas, tačiau lygiai taip pat vertinama ir dėl sveikatos sužalojimo asmens prarasta ar sumažėjusi galimybė gauti atitinkamas pajamas ateityje, net jei iki sveikatos sužalojimo nukentėjusysis nedirbo ir negavo jokių pajamų (pavyzdžiui, nepilnametis (-ė), studentas (-ė), namų šeimininkas (-ė), pensininkas (-ė) ir pan.). Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutrumpintai PETL) 10:202 straipsnį „Asmens sveikatos sužalojimas ir mirtis“ (angl. Personal Injury and Death), pagal kurį žala sveikatai apima ne tik prarastas realias pajamas (angl. loss of income), bet ir pakenkimą asmens galimybei užsidirbti (angl. impairment of earning capacity), nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu, ar ateityje asmuo realiai pasinaudos šia galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-611/2021, 41 punktas).

Tuo atveju, kai įrodinėjant ieškovo negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs ilgu laikotarpiu (per visą savo gyvenimą, iki pensinio amžiaus, per darbingo amžiaus laikotarpį ar pan.), jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, įrodinėjamas ne tik iki sveikatos sužalojimo gautų pajamų sumažėjimas, bet ir siekiama įrodyti sumažėjusią ieškovo galimybę ateityje daugiau užsidirbti, įrodinėjimo procesas yra sudėtingesnis, nes apima žymiai daugiau vertinamųjų kriterijų, kuriems nustatyti reikia specialių ekonominių ir (ar) sociologijos ar kitokių kompleksinių žinių. Kai reikalavimu dėl negautų pajamų priteisimo siekiama sumažėjusios galimybės ateityje užsidirbti kompensavimo, iki sveikatos sužalojimo gautos pajamos tėra tik vienas iš vertinamųjų kriterijų. Siekiant nustatyti pajamas, kurias nukentėjusysis tikėtinai pagrįstai galėjo gauti po sveikatos sužalojimo, reikia nustatyti ne tik asmens gautas pajamas, bet ir tai, kiek asmuo būtų pajėgus uždirbti, jei nebūtų jo sveikatos sužalojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 62 punktas).

Sprendžiant, kiek asmuo būtų pajėgus uždirbti, jei nebūtų sužalota jo sveikata, gali būti įvertintos su konkrečiu nukentėjusiu asmeniu susijusios aplinkybės (subjektyvios aplinkybės) ir visuomeninių santykių nulemti pasikeitimai (objektyvios aplinkybės). Subjektyvios aplinkybės – nukentėjusiojo lytis, amžius, socialinė padėtis, profesija, iki sveikatos sužalojimo buvusi sveikatos būklė, darbo pobūdis ir jo keliamos rizikos (jei tokios yra), žalingi įpročiai, gyvenimo būdas, asmeninės charakteristikos, galimybės tobulėti ir uždirbti daugiau, tikimybė, jog dėl sveikatos sužalojimo atsiradęs darbingumas pasikeis, ir kitos reikšmingos aplinkybės. Objektyvios aplinkybės – galima infliacija, analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimas, atlyginimų augimas konkrečioje įmonėje, kurioje iki sužalojimo asmuo dirbo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimas, minimaliosios mėnesinės algos augimas, kitos reikšmingos bylos aplinkybės. Vertinant objektyvias aplinkybes, taip pat gali būti įvertinta, koks yra asmens iki sužalojimo gauto darbo užmokesčio santykis su tuo metu buvusiu šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ir minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 63 punktas).

Asmens netektas darbingumas lemia tam tikro masto jo galimybės dirbti ir užsidirbti atitinkamas iki sveikatos sužalojimo gautas pajamas sumažėjimą. Todėl, apskaičiuojant nukentėjusiam asmeniui priteistiną nuostolių atlyginimo sumą, yra atsižvelgiama į šio asmens netekto darbingumo procentinę išraišką, kuri atitinka jo patirtos žalos mastą. Tokia pozicija atsispindi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje nurodoma, kad dėl sveikatos sužalojimo nukentėjusio darbuotojo nuostoliais yra laikomas jo iš dalies netektas darbingumas, todėl sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į netekto darbingumo lygį, o negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 ir jos 63, 64 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atsižvelgiant į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimo objektas yra pajamos, kurių ieškovas dėl patirtų sužalojimų negaus ateityje, šių nuostolių įrodinėjimo standartas turėtų būti toks, kuris suformuotų teismo įsitikinimą, jog negautos pajamos yra pagrįstai tikėtinos, jeigu nebūtų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 66 punktas).