Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra įtvirtintas mišrios kaltės institutas, kuris, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (LR CK) 6.282 straipsnio 1 dalyje, reglamentuoja nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisinius padarinius ir įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti (turtinės, neturtinės) žalos sumažinimo. Vadovaujantis nurodyta LR CK norma, žalos atlyginimas nukentėjusiajam (jo artimiesiems) gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jei nustatomas paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas.
Teismų praktikoje eismo įvykių situacijose dideliu neatsargumu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys ar veiksmai, kai pažeidžiami Kelių eismo taisyklių reikalavimai ar elgesys akivaizdžiai neatitinka eismo dalyvio protingo, apdairaus ir atidaus elgesio standarto, tai rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas ar konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas.
Vieną iš aptariamų atvejų neseniai įvertino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl eismo įvykyje žuvusio nepilnamečio didelio neatsargumo. Eismo įvykio metu nukentėjusysis buvo mirtinai sužalotas nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, nuteistajam vairuojant automobilį, viršijus greitį ir nestabdžius automobilio prieš pėsčiųjų perėją. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad nuketėjusio vaiko veiksmai pasireiškė, kaip didelis neatsargumas, tačiau LAT nusprendė priešingai.
Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis įžengė į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir per ją, „ristele“, bėgo, taip jis perbėgo pirmą eismo juostą, kuria važiavo liudytojo vairuojamas miesto autobusas, tačiau nukentėjusysis buvo parblokštas ir mirtinai sužalotas pėsčiųjų perėjoje nuteistojo vairuojamo antra eismo juosta važiavusio automobilio.
LAT atkreipė dėmesį į itin reikšmingą aplinkybę, t. y. žuvusio vaiko apavą – nukentėjusysis avėjo šlepetes per pirštą, taigi, kartu atsižvelgdamas į eksperto išvadą, į tai, kuria automobilio puse nukentėjusysis buvo parblokštas, sprendė, kad vaikas greitai bėgti negalėjo.
Teismas pabrėžė, kad nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, vis dėlto pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems, taigi žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje partrenkusio vairuotojo kaltės paprastai nepašalina tokios aplinkybės, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiuojanti ar sustojusi transporto priemonė ir pan. Teismas pabrėžė, kad vairuotojo pareiga yra visada prireikus sustoti prieš pėsčiųjų perėją, prie kurios turi būti artėjama ne maksimaliu leistinu toje vietoje (gatvėje), o saugiu greičiu, taigi, jei vairuotojas dėl kokių nors priežasčių nemato, kas vyksta perėjoje, jis turi judėti itin lėtai arba prieš perėją visiškai sustoti, net jei joje nėra pėsčiųjų, bet vairuotojas nėra tuo įsitikinęs.
Teismas konstatavo, kad nukentėjusysis, net ir judėdamas „ristele“, saugiai kirto pėsčiųjų perėją pirmoje eismo juostoje ir, turėdamas pirmenybę pėsčiųjų perėjoje, pagrįstai galėjo tikėtis, kad kitas eismo dalyvis – vairuotojas – laikysis KET reikalavimų, t. y. važiuodamas antra eismo juosta prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją sulėtins greitį arba sustos, kad praleistų į perėją įėjusį pėsčiąjį.
Kasacinio teismo vertinimu, nukentėjusiojo elgesys kertant pėsčiųjų perėją, nebuvo nei itin netikėtas, nei visiškai neprognozuojamas ar labai rizikingas, todėl nusprendė, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo nukentėjusiojo veiksmus kvalifikuoti kaip didelį neatsargumą.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-303/2021