Mūsų advokatų kontoros viena iš specializacijų yra medicinos teisė. Su šia teisės sritimi susiduriantiems žinoma, kad šio tipo bylos yra itin jautrios, tad neretai paveikia ir klientą atstovaujančius teisininkus. Deja, ne visuomet pavyksta pasiekti mūsų akimis teisingo sprendimo kliento atžvilgiu, ypač pinigine išraiška. Tačiau norime pasidžiaugti laimėta byla, kurioje klientui pavyko prisiteisti, mūsų žiniomis, iki šiol didžiausią priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą pacientui už netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas kilus žalai – 100.000,00 Eur.
Pacientas kreipėsi į ligoninės skubios pagalbos skyrių dėl besitęsiančio ir stiprėjančio skausmo nugaros srityje. Priėmimo skyriuje pacientas buvo apžiūrėtas ir paleistas namo, nurodant, kad jeigu skausmai tęsis jis turėtų išgerti vaistų ir pamiegoti. Grįžęs namo klientas pamiegojo ir atsibudo su tuo pačiu skausmu tarp menčių, nutirpo kojos. Išgėrė ligoninėje paskirtų vaistų ir po maždaug 30 minučių beveik nebevaldė kojų. Nuvykus į ligoninę buvo nustatyta, kad klientas iš gulimos padėties nebeatsilenkia, kojų nebevaldo.
Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias paciento teisę į sveikatai padarytos žalos atlyginimą, taip pat įstatymų leidėjo tikslus įtvirtinant naują žalos atlyginimo modelį, išaiškino, kad pagal PTŽSAĮ normas, įsigaliojusias 2020 m. sausio 1 d., teisei į žalos atlyginimą atsirasti būtina nustatyti šių sąlygų visumą: paciento sveikatai yra padaryta žala; žala nėra (nebuvo) neišvengiama; žala padaryta teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. teiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir atsiradusią žalą sieja priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2023). Tai reiškia, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčą būtina nustatyti, ar žala atsirado teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir ar ji vertintina kaip neišvengiama pagal Žalos atlyginimo tvarkos aprašo 9.2.2.1 punktą, ar vis dėlto jos buvo galima išvengti, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį. Valstybei pareiga atlyginti žalą kyla ne deliktinės atsakomybės pagrindu, o atskiru PTŽSAĮ nustatytu pagrindu – kompensuojant patirtą žalą specialiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl antrosios teisei į žalos atlyginimą atsirasti būtinos sąlygos, t. y. paciento sveikatai padarytos žalos (ne)išvengiamumo.
Apeliacinės instancijos proceso metu byloje nustatyta, kad klientas pirmojo vizito GPS metu iš ligoninės buvo išrašytas tinkamai neįvertinus ir neištyrus jo nusiskundimų – pacientui turėjo būti paskirta neurologo konsultacija, atlikti KT ar MRT tyrimai. Šias aplinkybes patvirtino nešališko specialisto paciento medicininių dokumentų analizė. Gydytojas specialistas, ištyręs medicininius dokumentus, padarė išvadą, kad paciento ištyrimas pagal išsakytus skundus ir esamą klinikinę simptomatiką buvo nepakankamas, kadangi pirmojo vizito metu nustatyta diagnoze nebuvo galima paaiškinti kitų paciento nusiskundimų – rankos tirpimo iki mažojo piršto ir kojos tirpimo. Kadangi ekspertui buvo neaišku, kokiais duomenimis pagrįsta pirminė diagnozė, jo vertinimu, buvo tikslingas detalesnis klinikinis ištyrimas bei reikalingi papildomi duomenys. Todėl pirminio apsilankymo metu pacientui derėjo skirti neurologo konsultaciją. Ekspertas, atsakydamas į klausimą, ar buvo galima išvengti kraujavimo sukeltos mielopatijos su liekamaisiais reiškiniais, nurodė, jeigu būtų buvusi atlikta kompiuterinė nugaros smegenų KT, tikėtina, kad diagnozė būtų buvusi nustatyta anksčiau, liekamųjų reiškinių rizika išliktų, tačiau būtų mažesnė. Taip pat pateikė tikėtiną išvadą, kad greičiau atlikta stuburo MRT bei atitinkamai greičiau nustatyta diagnozė galėjo padėti sumažinti negrįžtamų neurologinio pakenkimo riziką.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nors byloje nėra objektyvių duomenų, kurie įrodytų, kad paskyrus neurologo konsultaciją bei atlikus KT ir (ar) MRT tyrimus, tam tikra apimtimi būtų išvengta susirgimo pasekmių atsiradimo, o ir tokių duomenų teismas neturi galimybės nustatyti, būtent dėl to, kad pirminio apsilankymo metu nebuvo paskirta neurologo konsultacija ir (ar) neurovizualiniai tyrimai. Tačiau pastaroji aplinkybė savaime negali paneigti asmens teisės į žalos atlyginimą. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas atsisakymą atlyginti žalą pateisinti gydymo įstaigos neveikimu, o tai neatitiktų sąžiningumo, teisingumo principų.
Netinkamą sveikatos priežiūros paslaugų suteikimą klientas siejo ir su paslaugų suteikimo greičiu. Klientui greitosios pagalbos automobiliu antrą kartą atvykus į gydymo įstaigą sunkiai valdant kojas, ieškovui MRT tyrimas, kurio skubos svarbą ne kartą pabrėžė gydytojas specialistas tiek savo analizėje, tiek ir teikdamas paaiškinimus žodžiu, buvo atliktas nesilaikant pačioje gydymo įstaigoje nustatytos tvarkos. Tretysis asmuo savo įstaigoje buvo nusistatęs rašytinę tvarką, kad sunkios sveikatos būklės pacientams MRT tyrimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 2 val., o išvada pateikta ne vėliau kaip per 3 val. nuo paciento registravimo momento. Tačiau dėl visiškai nesuprantamų priežasčių, klientui MRT tyrimas buvo atliktas praėjus 7 valandoms nuo jo pakartotinio atvykimo į gydymo įstaigą jau sunkiai valdant kojas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybių visuma įrodo, kad greičiau atliktas stuburo MRT ir operacijos atlikimas bei nustatyta diagnozė galėjo prisidėti prie mažesnių paciento negrįžtamų pasekmių atsiradimo. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kad operatyvus neurovizualinių tyrimų (MRT ir (ar) KT) atlikimas ir ligos diagnozavimas galėjo sumažinti paciento liekamųjų reiškinių riziką, o duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti patikimą išvadą, jog jų atlikimo skuba nagrinėjamu atveju nebuvo būtina, atsakovė nepateikė. Būtent neurologo konsultacijos nepaskyrimas ir skubus tyrimų neatlikimas, lėmė, kad nagrinėjamoje byloje nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokios neurologinės patologijos galėjo išvengti ieškovas ir kiek mažesnė galėjo būti jo negalia, o atsakovei objektyviais duomenimis nepaneigus aptariamos tikimybės egzistavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sveikatos priežiūros paslaugos iš dalies galėjo įtakoti ieškovo liekamuosius neurologinius reiškinius. Taigi, spręsdama dėl teisės į paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos mokslo ir praktikos lygį, pagrįstai tikėtina tam tikru laipsniu pakenkimo paciento sveikatai būtų buvę įmanoma išvengti.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrais konkrečiais atvejais, kai nustatomos aplinkybės, jog gydytojas turėjo pareigą ir galimybę atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikus pacientas būtų turėjęs galimybę išvengti visų ar bent dalies neigiamų padarinių, byloje gali būti sprendžiama dėl priežastinio ryšio tarp gydytojo veiksmų ir prarastos galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Teisės doktrinoje pažymima, kad prarastos galimybės teorijos taikymas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kontekste reiškia, kad pacientui egzistavo galimybė teikiant kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas būti išgydytam arba nepatirti didesnės žalos, tačiau dėl neteisėtų sveikatos priežiūros specialistų veiksmų tokios galimybės buvo netekta ar jos apimtis sumažėjo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja tikimybė, kad pirmojo apsilankymo metu, tinkamai atlikus diferencinę diagnostiką ir pirminę apžiūrą atlikusiai gydytojai nukreipus ieškovą neurologo konsultacijai, paskyrus atlikti neurovizualinius tyrimus (KT ar MRT), būtų sudarytos prielaidos diagnozuoti arterijų veninę aneurizmą (kraujotakos sutrikimą, nugaros smegenų kompresiją, beprasidedantį kraujavimą) ir operuoti anksčiau. Taigi, dalies neigiamų sveikatos sužalojimo padarinių galėjo būti išvengta, t. y. laiku neatlikus aptartų veiksmų ieškovas prarado galimybę iš dalies išvengti sunkių ligos padarinių. Be to, prie didesnės liekamųjų reiškinių apimties prisidėjo ir kitos sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų klaidos: antro apsilankymo metu nuo indikacijų atlikti stuburo MRT nustatymo laiko iki tyrimo atlikimo praėjo apie 7 val.; po pirmosios operacijos mažos molekulinės masės heparinai (antikoagulianto fraksiparinas) buvo paskirti nepraėjus 12 val., nustačius nugaros smegenų suspaudimą pooperacinėje stuburo MRT; antroji operacija atlikta praėjus 22 val.; pacientui nustatyta nugaros smegenų A-V malformacijos diagnozė pagrįsta tik operacijos radiniais; atliktuose MRT tyrimuose A-V malformacija neaprašoma; pacientui nebuvo atlikta skaitmeninė subtrakcinė nugaros smegenų kraujagyslių angiografija.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo ligos liekamieji reiškiniai – visiškas neįgalumas ir visiškas nedarbingumas, iš dalies susiję su netinkamu gydymo procesu, todėl yra pagrindas konstatuoti įrodytą priežastinio ryšio egzistavimo sąlygą. Anksčiau diagnozavus pagrindinę ligą, gydymo įstaigai anksti atlikus tyrimus bei paskyrus reikalingą gydymą, ir neskyrus kraują skystinančių vaistų, nepraėjus rekomenduojamam laikui, ieškovo neįgalumo ir nedarbingumo laipsnis (lygis) galėjo būti mažesnis, jis turėjo galimybę išvengti negrįžtamų neurologinių pasekmių.
Dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų jaunas, darbingas, itin aktyvų gyvenimo būdą vedęs vyras tapo visiškai neįgaliu ir 100 procentų nedarbingu, šiuolaikinė medicina jam negali suteikti galimybės pasveikti. Nustatydami neturtinės žalos dydį, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įvertino individualias aplinkybes, o būtent tai, kad ieškovas, dėl ligos liekamųjų reiškinių, yra nevaikštantis, negali išeiti į lauką, negali keliauti, dalyvauti renginiuose, leisti laisvalaikį gamtoje, t. y. jis yra atskirtas nuo visuomenino, socialinio gyvenimo, negali naudotis kompiuteriu, pasirūpinti higiena, pasigaminti maisto, negali pats apsirengti, turi vartoti antidepresantus dėl diagnozuotos vidutinio sunkumo depresijos, dalyvauti psichologo konsultacijose, jam kasdien turi būti perrišamos pragulos, keičiamos epistomos, dėl nuolatinių pragulų priverstas riboti savo sėdėjimo vežimėlyje laiką iki kelių valandų per dieną, turi naudoti specialų transportą vykti į gydymo įstaigas ir kitur, turi miego problemų (miego režimas susideda iš 2 – 3 val. miego tarpų, tarp kurių jis turi būti kito asmens apverčiamas pragulų prevencijai). Įvertinę tai, jog ieškovas visiškai nedarbingas ir neįgalus, priklausomas nuo kitų asmenų pagalbos, negalintis savarankiškai gyventi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad 100 000 Eur piniginė kompensacija už ieškovo patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus yra teisinga.
