Pareiškėja Jungtinėje Karalystėje Huddersfieldo (Hadersfildo) universitete baigė 4 metų farmacijos studijas, 2013 m. liepos 18 d. įgijo farmacijos magistro laipsnį ir atliko 26 savaičių (6 mėnesių) praktiką vaistinėje, kuri buvo teigiamai įvertinta ir užskaityta. Dėl sudėtingų asmeninių aplinkybių (sunkios artimo žmogaus ligos) pareiškėja grįžo į Lietuvą, todėl praktikos laikotarpio vaistinėje Jungtinėje Karalystėje ji nebaigė (siekiant įgyti vaistininko kvalifikaciją Jungtinėje Karalystėje, reikalingas akademinis išsilavinimas – 4 metų studijos universitete ir profesinė praktika vaistinėje – 12 mėnesių).
2014 m. rugpjūčio mėn. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) dėl jos kvalifikacijos pripažinimo bei papildomai kreipėsi į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl vaistininko licencijos išdavimo (VVKT), tačiau iš nurodytų institucijų gavo neigiamus atsakymus, neva pareiškėja nėra įgijusi profesinės kvalifikacijos, kadangi neatliko likusios 6 mėnesių praktikos.
Pareiškėja, 2014 m. rugsėjį priimta į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studijas, Lietuvoje atliko dar 6 mėnesių farmacijos praktiką ir gavusi tai patvirtinantį pažymėjimą, pakartotinai kreipėsi į SAM ir VVKT, tačiau vėlgi vaistininko licencija pareiškėjai nebuvo išduota, be to ir nepripažinta pareiškėjos, kaip vaistininkės profesinė kvalifikacija, kadangi pareiškėja nepateikė formalaus įrodymo – profesinės kvalifikacijos pripažinimą Lietuvoje patvirtinančio dokumento (pvz. diplomo).
Minėtai SAM ir VVKT pozicijai pritarė Vilniaus apygardos administracinis teismas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pastarųjų sprendimus panaikino ir įpareigojo SAM atlikti pakartotinį pareiškėjos įgytos profesinės kvalifikacijos (turimos kompetencijos) vertinimą, siekiant pareiškėjai dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.
LVAT, vadovaudamasis nacionalinės ir Europos Sąjungos (ES) teisės aktais, reguliuojančiais vaistininko rengimo, kvalifikacijos įgijimo bei pripažinimo tvarką, nustatė, kad tais atvejais, kai asmuo turi vaistininko formaliosios kvalifikacijos įrodymą, įgytą kitoje ES valstybėje narėje, ir jis atitinka ES teisės normose nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus, kiekviena valstybė narė kvalifikaciją pripažįsta vadovaudamasi automatinio pripažinimo principu – tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu, kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.
Teismas nurodė, kad kadangi pareiškėja nėra įgijusi nustatyto vaistininko formaliosios kvalifikacijos įrodymo nė vienoje ES valstybėje narėje, ji negali pasinaudoti automatinio pripažinimo principu, tačiau vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniu sprendimu, konstatavo, kad SAM turėjo pareigą įvertinti pareiškėjos turimą kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla, o pareiškėjos turimai kompetencijai atitikus tą, kurios reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos teisės nuostatas, SAM privalėjo ją pripažinti; jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą SAM nustatytų tik dalinę šios kompetencijos atitiktį, turėtų teisę reikalauti, kad pareiškėja įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją.
LVAT darė išvadą, kad SAM pripažinimo procedūra konkrečiu atveju buvo atlikta formaliai, nebuvo analizuotas pareiškėjos pateiktų dokumentų turinys, sistemiškai ir kartu nevertinti pareiškėjos pateikti dokumentai ir jų atitiktis Lietuvos Respublikoje vaistininko profesijai įgyti keliamiems reikalavimams.
Be to, byloje nustatyta, kad susidariusioje situacijoje SAM pareiškėjai buvo nurodžiusi, kad siekdama įgyti vaistininko kvalifikaciją pareiškėja turi dvi galimybes: pirma, grįžti į Jungtinę Karalystę ir ten atliki likusią reikalaujamą pagal Jungtinės Karalystės teisės nuostatas 6 mėnesių praktiką arba, antra, kreiptis į vieną iš farmacininko profesinę kvalifikaciją suteikiančių mokslo ir studijų institucijų Lietuvoje ir joje nuo pirmo kurso baigti atitinkamą studijų programą (atsižvelgiant į tai, kad kai kurie dalykai būtų užskaityti). Teismas tokius SAM pasiūlymus vertino kaip neįgyvendinamus, deramai neatsižvelgus į pareiškėjos įgytas kompetencijas, kurias ji įgavo, besinaudodama savo, kaip ES pilietės, teise laisvai judėti Europos Sąjungoje, taip suponuojant neproporcingą individualių sunkumų naštą.
Teismas iš esmės nurodė, kad vien tik formaliai vertinant byloje pateiktus įrodymus, atrodo, kad pareiškėja faktiškai atitinka vaistininko profesinės kvalifikacijos įgijimo reikalavimus, tačiau dėl susiklosčiusių sudėtingų asmeninių aplinkybių pastaruosius įvykdė ne vienoje ES valstybėje narėje kaip yra įprasta, o pasinaudodama fundamentalia ES laisve – laisvu asmenų judėjimu – dviejose ES valstybėse narėse ir vienoje iš jų – Lietuvos Respublikoje – siekdama užsiimti vaistininko profesine veikla dėl aiškiai tokius atvejus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nebuvimo jai nesuteikus vaistininko profesinę kvalifikaciją patvirtinančio įrodymo, negali verstis profesine praktika, t. y. patiria nepagrįstus suvaržymus.
Šaltinis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-694-822/2021.
