Pacientui kreipimasis į teismą dėl sveikatai padarytos žalos gali sukelti ne tik bylos pralaimėjimo, bet ir didelių bylinėjimosi išlaidų riziką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-943/2026 atkreipė dėmesį, kad pacientų žalos atlyginimo bylose principas „pralaimėjęs moka“ negali būti taikomas mechaniškai, jeigu dėl to asmens teisė kreiptis į teismą taptų praktiškai neveiksminga.
Nagrinėtoje byloje pacientas dėl sunkių abiejų pėdų nušalimų neteko dalies dešinės pėdos ir kairės pėdos pirštų. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai atsisakius atlyginti žalą, jis kreipėsi į teismą ir, be kita ko, prašė priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas paciento ieškinį atmetė, tačiau finansinės pasekmės pacientui tuo nesibaigė. Iš jo dviem byloje trečiaisiais asmenimis dalyvavusioms gydymo įstaigoms buvo priteista 10 059,64 Eur jų patirtų bylinėjimosi išlaidų ir dar 1 794,10 Eur teismo ekspertizės išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą paliko nepakeistą ir papildomai priteisė vienai gydymo įstaigai 1 887,60 Eur išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje. Taigi vien gydymo įstaigų teisinio atstovavimo išlaidos pacientui pasiekė beveik 12 000 Eur.
LAT pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo, todėl panaikintas ir ankstesnis bylinėjimosi išlaidų priteisimas. Tačiau dar svarbesni yra LAT pateikti išaiškinimai, kuriais turės vadovautis bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.
LAT pirmiausia suabejojo, ar abi gydymo įstaigos apskritai pagrįstai dalyvavo byloje kaip tretieji asmenys. Pagal nuo 2020 m. taikomą „žalos be kaltės“ modelį atsakovė paciento žalos byloje yra valstybė, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos, o gydymo įstaigos ar konkretaus gydytojo kaltė teisme nenustatinėjama. Todėl vien aplinkybės, kad konkreti gydymo įstaiga gydė pacientą ar turi bylai reikalingus medicinos dokumentus, nepakanka jai įtraukti į procesą. Teismas turi nustatyti, ar būsimas sprendimas iš tiesų gali turėti įtakos tos gydymo įstaigos teisėms ar pareigoms.
Šis klausimas tiesiogiai susijęs ir su paciento patiriamomis išlaidomis. Jeigu gydymo įstaiga be pakankamo pagrindo įtraukiama į procesą, pasitelkia advokatą, o pacientui pralaimėjus iš jo automatiškai priteisiamos šios išlaidos, pacientui gali tekti padengti tūkstantines kelių proceso dalyvių atstovavimo išlaidas, nors jo ginčas iš esmės vyksta su valstybe.
LAT pabrėžė, kad Civilinio proceso kodekse įtvirtintas principas „pralaimėjęs moka“ nėra absoliutus. Teismas turi vertinti, ar bylinėjimosi išlaidų paskirstymas konkrečioje situacijoje būtų sąžiningas ir proporcingas, o tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių.
Vertindamas pacientų žalos bylas LAT ypatingą reikšmę suteikė ir asmens teisei į teisminę gynybą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, LAT pažymėjo, kad pernelyg didelės bylinėjimosi išlaidos gali tapti tokiu finansiniu barjeru, dėl kurio teisė kreiptis į teismą tampa tik teorinė ir iliuzinė. Tokia rizika gali egzistuoti net ir tada, kai asmens ieškinys galiausiai nėra patenkinamas, ypač jeigu jo sėkmės perspektyvas buvo sudėtinga iš anksto numatyti arba byloje sprendžiami nauji teisės klausimai.
Nagrinėtoje byloje LAT atkreipė dėmesį ir į tai, kad pacientui dėl jo finansinės padėties pati valstybė buvo suteikusi valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Todėl situacija, kai valstybė pripažįsta, kad asmuo neturi pakankamai lėšų savo teisėms ginti, tačiau po nesėkmingo proceso jam tenka beveik 12 000 Eur kitų proceso dalyvių advokatų išlaidų, turi būti vertinama itin atidžiai.
Tai nereiškia, kad pacientas, pralaimėjęs bylą, apskritai negali būti įpareigotas atlyginti kitos šalies ar trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų. Tačiau naujausia LAT praktika aiškiai parodo, kad tokios išlaidos negali būti priteisiamos automatiškai vien pagal galutinį bylos rezultatą. Teismas turi įvertinti gydymo įstaigų dalyvavimo procese būtinumą, jų patirtų atstovavimo išlaidų pagrįstumą ir proporcingumą, paciento padėtį bei tai, ar finansinės bylinėjimosi pasekmės nepaneigia pačios teisės į veiksmingą teisminę gynybą.
Šis LAT išaiškinimas yra reikšmingas pacientams, svarstantiems galimybę ginčyti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą. Galimybė kreiptis į teismą neturėtų būti vien formali – potencialios bylinėjimosi išlaidos negali būti tokios, kad pacientas dėl finansinės rizikos praktiškai būtų priverstas atsisakyti teisminės savo teisių gynybos.
Šaltinis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-943/2026