Neabejotina, kad psichikos liga ne tik riboja žmogaus prisitaikymą kasdieniame gyvenime, bet dažnu atveju nulemia aplinkinių klaidingą suvokimą dėl tokio asmens (ne)gebėjimo būti pilnateisiu visuomeninių santykių dalyviu. Ne išimtis ir viešąjį interesą ginančios prokuratūros institucijos pozicija, be kita ko ir teismų praktika. Pastariesiems skirtingai aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias asmens pripažinimą ribotai veiksniu, šiuo klausimu pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kasacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, kurioje siekta asmeniui skirti stacionariąją teismo psichiatrijos ekspertizę ir šios pagrindu spręsti, ar asmuo pripažintinas ribotai veiksniu.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 467 straipsnio 4 dalį, stacionarioji teismo psichiatrijos ekspertizė – kai asmuo ne ilgiau kaip šešioms savaitėms siunčiamas į ekspertizės įstaigą stebėti, išimtiniais atvejais teismas motyvuotu ekspertų prašymu nurodytą terminą gali pratęsti iki trijų mėnesių.
LAT pirma pažymėjo, kad fizinio asmens veiksnumo apribojimo institutas yra ultima ratio priemonė, taikytina išskirtiniais atvejais laikantis griežtai nustatytos tvarkos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 2.11 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichikos ir elgesio sutrikimo iš dalies negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas ribotai veiksniu toje srityje. Šis institutas naudojamas siekiant apsaugoti tokio asmens interesus tam tikrose civilinių teisinių santykių srityse, sudaryti tokiems asmenims saugias sąlygas visavertiškai ir saugiai dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose, apsaugoti jų interesus nuo savo paties ir kitų asmenų netinkamų veiksmų ir iš esmės reiškia, kad asmuo, kuris pripažintai ribotai veiksniu, negali sudaryti sandorių ar kitaip veikti be paskirto rūpintojo sutikimo.
Kasacinis teismas išaiškino, kad yra du būtini neveiksnumo (riboto) nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (CPK 466 straipsnis, 467 straipsnio 4 dalis), ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas (dalinis) suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.
LAT įvertinęs teisinį reguliavimą, taip pat išaiškino, kad teismas, taikydamas medicininį kriterijų, turi skirti asmens ambulatorinę ekspertizę, o galimybė teismui skirti asmens stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę įstatymo leidėjo yra nustatyta tik tuo atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu (CPK 467 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai byloje sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse ir teismas nenustato teisinio (juridinio) neveiksnumo kriterijaus, asmens stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė negali būti skiriama. Pasak kasacinio teismo, toks stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės kaip išimtinio pobūdžio priemonės (lot. ultima ratio) skyrimas yra grindžiamas tuo, kad tokia ekspertizė susijusi su intervencija į asmens privatų gyvenimą, be kita ko, apimantį tokią jautrią sritį kaip asmens psichinė sveikata, taip pat su ypatingu asmens laisvių suvaržymu.
LAT, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija, pasisakė taip pat dėl ekspertizės išvados įrodomosios reikšmės teismui sprendžiant asmens pripažinimo ribotai veiksniu klausimą ir nurodė, kad asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, tačiau neveiksnumo (riboto veiksnumo) nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi. Pasak teismo, apsiribojus tik šiuo dokumentiniu įrodymu, teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu, kadangi negali būti ignoruojama juridinio (teisinio) kriterijaus – psichinės ligos ar proto negalios nulemto asmens negalėjimo (dalinio) suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti – taikymo reikšmė, kurios įvertinimas priskirtinas teismo pareigai. LAT pažymėjo, kad asmens psichinė liga savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo, taigi ne visuomet turi lemti teismo sprendimą apriboti asmens veiksnumą tam tikroje srityje.
Teismas, asmens veiksnumo ribojimo ultima ratio priemonės kontekste taip pat pažymėjo, kad galima situacija, kad teismas nustatęs psichikos sutrikimų nulemtą asmens negalėjimą iš dalies suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, visgi gali nuspręsti, jog rūpyba tokiam asmeniui yra perteklinė ir neskirtina. Atsižvelgiant į tai, kaip tai ir nustatyta CPK 472 straipsnyje, kai teismui kyla abejonių dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje tikslingumo, visos abejonės turi būti vertinamos to asmens naudai ir visais atvejais turi būti taikomos kuo mažiau asmens veiksnumą ribojančios priemonės.
LAT akcentavo, kad valstybėje turi būti skatinama psichikos sutrikimus turinčių asmenų integracija
į visuomenę, užtikrinamas tokių asmenų stigmatizavimo ir atskirties mažinimas, užtikrinamos tokiems asmenims sąlygos įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, taip pat specialios ir efektyvios apsaugos priemonės, prioritetą teikiant toms, kurios nelemia psichikos sutrikimų turinčių asmenų socialinės atskirties ir intervencijos į jų laisvę, asmens, nuosavybės ir privataus gyvenimo neliečiamybę.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-319-1075/2021.
