Sutarčių su VLK sudarymo tvarka: ar tikrai užtikrinamos lygios viešųjų ir privačių įstaigų sąlygos gauti PSDF biudžeto finansavimą?

Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje jau dešimtmečius verda diskusijos dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų paskirstymo mechanizmo. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir teisės aktuose deklaruojama paciento teisė laisvai pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir racionalus PSDF lėšų paskirstymas, praktikoje ši teisė susiduria su griežtais sutarčių sudarymo ribojimais, teikiančiais esminį prioritetą viešajam sektoriui.

Kiekvienais metais sveikatos priežiūros įstaigos sudaro sutartis su valstybine ligonių kasa (VLK) dėl sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Gydymo įstaiga, kuri pageidauja sudaryti naują sutartį dėl tų pačių kompensuojamųjų paslaugų teikimo nuo kitų kalendorinių metų, prašymą bei kitus duomenis pateikia iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos. Šiuo atveju kaip ir viskas aišku, vienokio ar kitokio dydžio apmokėjimą įstaiga iš PSDF biudžeto gaus.

Įdomesnė situacija yra su tomis sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios anksčiau sveikatos priežiūros paslaugų apmokamų iš PSDF biudžeto, neteikė ir nori sudaryti naują sutartį dėl kompensuojamų paslaugų teikimo. Įstaiga, pageidaujanti sudaryti sutartį dėl atitinkamų kompensuojamųjų paslaugų (pvz.: antrinio lygio konsultacijų), dėl kurių teikimo einamaisiais metais nėra sudariusi sutarties, prašymą bei kitus duomenis pateikia per 10 darbo dienų nuo kompensuojamųjų paslaugų, kurių pagal poreikį nustatytas teikimo mastas neužtikrinamas ir dėl kurių bus sudaromos sutartys su naujais šių paslaugų teikėjais, sąrašo paskelbimo VLK interneto svetainėje dienos. Taigi, naujam paslaugų teikėjui norint patekti į iš PSDF biudžeto apmokamų paslaugų rinką turi įvykti dvi sąlygos: 1. kompensuojamųjų paslaugų teikimo pagal poreikį mastas neužtikrinamas; 2. tokių paslaugų sąrašas paskelbimas VLK interneto svetainėje.

VLK įvertinusi, kokių paslaugų nustatytas teikimo mastas neužtikrinamas, siūlo didinti šių paslaugų teikimo apimtį įstaigoms, sudariusioms su VLK sutartis dėl šių paslaugų. Mažai tikėtina, kad gydymo įstaiga atsisakytų suteikti daugiau paslaugų, jei už tų paslaugų teikimą bus kompensuota iš PSDF biudžeto.

Jau šioje vietoje akivaizdu, kad naujam paslaugų teikėjui patekti į rinką yra praktiškai neįmanoma, nes visas paslaugų poreikio mastas, net jei yra poreikis papildomų paslaugų, yra užtikrinimas jau sutartis dėl paslaugų teikimo turinčių gydymo įstaigų. Taigi, mano nuomone, šią situaciją būtų galima prilyginti panašiai situacijai, kuomet vieną kartą laimėjęs viešųjų pirkimų konkursą, pagal tą pačią sutartį paslaugas teiki neribotą laiką ir periodiškai sutartinė suma tau yra padidinama.

Dar ,,įdomesnis“ reguliavimas dėl sutarčių sudarymo įsigalioja nuo  2027 m. sausio 1 d. Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai įtvirtina, kad jeigu asmens sveikatos priežiūros įstaigos, su kuriomis VLK yra sudariusi sutartis dėl tam tikrų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, neužtikrina viso šių paslaugų teikimo masto, sutartys dėl tos dalies asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių nustatytas teikimo mastas neužtikrinamas, sudaromos su LNSS viešosiomis ir biudžetinėmis įstaigomis, su kuriomis Valstybinė ligonių kasa nėra sudariusi sutarties dėl šių paslaugų teikimo. Jeigu LNSS viešosios ir biudžetinės įstaigos negali užtikrinti viso nustatyto tam tikrų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo masto, sutartys dėl tos dalies paslaugų, kurių teikimo mastas neužtikrinamas, sudaromos su privačiomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis vadovaujantis nustatytais kriterijais.

Taigi, jei dar iki šių pakeitimų įsigaliojimo naujiems paslaugų teikėjams (tiek viešosioms, tiek privačioms gydymo įstaigoms) buvo sudarytos panašios sąlygos gauti PSDF biudžeto finansavimą dėl naujų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, nors ir dabartinis reguliavimas, mano nuomone yra ydingas. Nes kaip minėta, sudaro nepagrįstą ribojimą naujiems paslaugų teikėjams gauti PSDF biudžeto finansavimą. Tačiau, nuo naujų metų įsigaliosiantis teisinis reguliavimas, dirbtinai riboja naujų privačių paslaugų teikėjų galimybes gauti PSDF biudžeto finansavimą. Net ir darant hipotetinę prielaidą, kad tam tikros dalies asmens sveikatos priežiūros paslaugų nustatytas teikimo mastas neužtikrinamas, pirmenybę gauti PSDF finansavimą, be jokių pagrįstų argumentų, suteikia viešosioms (valstybės ir savivaldybės) gydymo įstaigoms. Toks teisinis reguliavimas, mano nuomone, kuris diskriminuoja privačias gydymo įstaigas, kaip naujus sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems teisės aktams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos numatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šioje nuostatoje įtvirtinti konstituciniai sveikatos apsaugos pagrindai; žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinės valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata suponuojamų valstybės pareigų turinį, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti; valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, taip pat kitą sveikatinimo veiklą, būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą; vykdydamos šią konstitucinę funkciją, valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos; sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).

Teisinis reguliavimas, kuomet galimai diskriminuojamos privačios sveikatos priežiūros įstaigos, silpnina sveikatos apsaugos sistemos veiksmingumą – jis pašalina potencialų teikėją, tuo sumažindamas pasirinkimo ir prieinamumo galimybes pacientams ir nepagrįstai suteikia išskirtines finansavimo sąlygas atskiriems paslaugų teikėjams. Sveikatos apsaugos sistemos veiksmingumas reikalauja, kad būtų pakankamai paslaugų teikėjų, o ne faktiškai uždara rinka, kurioje tik iš anksto atrinkti, išskirtines sąlygas turintys dalyviai galintys teikti paslaugas finansuojamas PSDF biudžeto lėšomis.

Kitame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad, saistomas pareigos užtikrinti racionalų ribotų privalomojo sveikatos draudimo lėšų paskirstymą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, įstatymų leidėjas gali nustatyti šių paslaugų finansavimo sąlygas ir apribojimus, inter alia tokią šių lėšų paskirstymo tvarką, pagal kurią jos būtų skiriamos tik tų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimo išlaidoms apmokėti, kurios su valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatytomis sąlygomis būtų sudariusios atitinkamą sutartį dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo; tokių sutarčių sudarymo tvarka turėtų būti grindžiama objektyviais, iš anksto žinomais nediskriminaciniais kriterijais, kuriais nebūtų paneigta sąžiningos konkurencijos laisvė, kiti Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos ūkio principai; sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisiniu reguliavimu turėtų būti skatinama ne tik sąžininga sveikatos priežiūros įstaigų konkurencija, bet ir jų bendradarbiavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros tęstinumą, aukštą paslaugų kokybę, racionalų ir efektyvų išteklių naudojimą.

Sveikatos priežiūros įstaigos, sudariusios sutartis su VLK dėl sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, kaip ir tokios sutarties neturinčios įstaigos, yra laikomos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiais subjektais – šios įstaigos vienodai turi atitikti ASPP teikimui keliamus reikalavimus, turėti reikiamas licencijas, specialistus, įrangą, turi teikti tokios pačios kokybės paslaugas. Taigi jos gali konkuruoti tarpusavyje. Sutarties su VLK neturinčios sveikatos priežiūros įstaigos atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali teikti PSDF kompensuojamas paslaugas, tačiau vien dėl to, kad ankstesniais metais nebuvo sudarę sutarties su VLK, už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas atitinkamai negali gauti kompensacijos iš PSDF biudžeto, tai gali būti laikoma reikšmingu konkurencijos apribojimu. Toks kokybiniais ar kitais objektyviai pritaikomais kriterijais nepagrįstas reguliavimas gali reikšti, kad vienoms sveikatos priežiūros įstaigoms yra sudaromos palankesnės galimybės teikti savo paslaugas privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems pacientams ir už suteiktas paslaugas gauti kompensavimą iš PSDF biudžeto. Atitinkamai kitoms sveikatos priežiūros įstaigoms tokios galimybės ribojamos ar atimamos.

Pacientas, reguliariai mokantis PSD įmokas, netenka galimybės pasirinkti jam prieinamiausią ar kokybiškas paslaugas teikiančią privačią įstaigą ir gauti iš PSDF lėšų kompensuojamas paslaugas vien todėl, kad viešoji įstaiga deklaruoja „galinti užtikrinti“ atitinkamų paslaugų teikimą, net jei prie jos susidariusios mėnesinės eilės.

Pažymėtina, kad nėra pagrindo išvadai, kad tam tikrų paslaugų sutelkimas tik anksčiau su VLK sutartis sudariusiose įstaigose yra efektyviausias būdas užtikrinti tinkamą ir kompensuojamą iš PSDF biudžeto paslaugų teikimą. Konkurencijos ribojimai turi būti pagrįsti ir proporcingi siekiamiems tikslams. Papildomai pažymėtina, kad paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų skaičius savaime nedaro įtakos PSDF lėšų, skirtų konkrečioms paslaugoms kompensuoti, dydžiui, nes tos pačios ribotos lėšos tarp konkrečių asmens sveikatos priežiūras teikiančių įstaigų būtų paskirstytos, atsižvelgus į pacientų realų poreikį ir pasirinkimą, kurios iš jų paslaugomis naudotis.

Šiuo metu galiojantis, tiek nuo 2027 m. sausio 1 d. įsigaliosiantis teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui ir jį aiškinantiems Konstitucinio Teismo nutarimams, kadangi sutarčių su VLK tvarka grindžiama galimai diskriminaciniais kriterijais – iš anksčiau turima sutartimi su VLK, o ne objektyvia galimybe teikti paslaugas. Anksčiau turimos sutarties su VLK turėjimas ar neturėjimas negali būti laikomas objektyviu kriterijumi sprendžiant dėl, naujų sveikatos priežiūros paslaugų, kompensavimo iš PSDF biudžeto lėšų.

Medicinos teisės ekspertas,

advokatas Arvydas Aranauskas

www.medicinosteise.lt