Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas daugiau nei prieš dvejus metus, t. y. 2025 metų balandžio 10 d. nutarimu pripažino kad Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo norma, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pasak Teismo tokia galimybė negali būti ribojama diskriminuojant šeiminės padėties pagrindu, tokią paslaugą turi teisę gauti ir nesudarę santuokos ar neįregistravę partnerystės, bei vieniši asmenys.
Teismas, pažymėjęs, kad iškart paskelbus šį nutarimą negalėtų būti taikomos Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo nuostatos, nes tai sukurtų teisinio neapibrėžtumo situaciją, nusprendė įstatymų leidėjui suteikti papildomo laiko priimti reikiamus pakeitimus ir šį nutarimą paskelbė tik po metų. Deja, Konstituciją atitinkantis teisinis reguliavimas šiai dienai vis dar nenustatytas. Įstatymų leidėjo oficialiai skelbiama, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XII-2608 pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija) bus dar tik svarstomas Sveikatos reikalų komiteto posėdyje, kuris numatoma vyks šių metų lapkričio 4 d.
Tačiau dar didesnį nerimą nei Seimo vėlavimas priimti reikiamus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimus, kelia įstatymų leidyboje dalyvaujančių asmenų pozicija žmogaus teisių aspektu.
Susipažinus su Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu, kurio esminis tikslas turėtų būti labiau į žmogaus teisių užtikrinimą orientuotas teisinis reguliavimas, matyti kategoriška pozicija – nors ir bandoma išplėsti asmenų, galinčių pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis, ratą, tačiau šių paslaugų prieinamumas ir toliau lieka susietas su medicininiu nevaisingumo kriterijumi. Projekte aiškiai numatyta, kad pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama esant bent vienai iš šių sąlygų: nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės arba siekiama išvengti sunkią vaiko, kuris gims atlikus pagalbinį apvaisinimą, negalią sukeliančios arba jo gyvybei gresiančios ligos ar sveikatos sutrikimo, kurių sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras ir nesant medicininių kontraindikacijų, kurios yra susijusios su moters anatominėmis ir (ar) fiziologinėmis savybėmis, reikalingomis nėštumui sukelti, vaisiui išnešioti ir (ar) pagimdyti, ir (arba) grėsme moters sveikatai ir (ar) gyvybei ir kurių sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras.
Tokia formuluotė iš esmės reiškia, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros prieinamumas yra grįstas medicininėmis indikacijomis (liga ar sutrikimu), o ne socialinėmis aplinkybėmis. Pavyzdžiui vieniša moteris nori vaiko susilaukti viena, tačiau kadangi ji yra sveika, t. y. neturi diagnozuoto nevaisingumo ar genetinių ligų rizikos, ji paprasčiausiai neatitinka įstatyme numatytų sąlygų pagalbiniam apvaisinimui atlikti.
Nors buvo ne kartą išreikštas siūlymas numatyti liberalias pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo sąlygas, t. y., kad vienišam asmeniui pagalbinis apvaisinimas būtų atliekamas ir nesant ligos ar sutrikimo, genetinių rizikų, visgi, kaip matyti teisėkūros dalyviai laikosi griežto medicininio kriterijaus ir Konstitucinio Teismo nurodytą trūkumą siekia ištaisyti minimaliai, neplečiant keičiamo įstatymo apimties socialiniu aspektu.
Teisiniu požiūriu tai yra kompromisinis, tačiau socialiai ribotas modelis. Jis išsprendžia situaciją tų vienišų asmenų, kurie turi medicininių problemų, tačiau sukuria naują teisinę nelygybę tiems, kurie yra biologiškai sveiki, bet neturi galimybės susilaukti vaikų dėl socialinių aplinkybių.
