2025 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiama, ar gydymo įstaigų veiksmai – laiku nediagnozavus ūmaus galvos smegenų insulto ir nepasiūlius tinkamo gydymo – lėmė paciento sveikatos pablogėjimą, ir kokio dydžio žalos atlyginimas tokiu atveju yra teisingas. Ši byla tapo vienu iš pavyzdžių, kaip teismai vertina medicinos personalo aplaidumą ir kaip nustatoma, kokia žalos dalis yra išvengiama, o kokia – ne.
Byloje nagrinėtas atvejis, kai 34 metų moteris 2022 m. gegužės 1 d. apie 17 val. pajuto staigius neurologinius simptomus – kairės rankos tirpimą, kojos silpnumą, veido asimetriją, kalbos sutrikimus. Tai buvo klasikiniai ūmaus insulto požymiai, tačiau atvykusi greitoji medicinos pagalba ligonės į ligoninę nevežė, o tik suleido vaistų ir rekomendavo masažuoti ranką. Tik po kelių valandų, kai simptomai nepraėjo, pacientė pati dar kartą iškvietė GMP, ir tik tuomet ji buvo nuvežta į Rokiškio ligoninę. Diagnozė „ūmus insultas“ buvo nustatyta tik po 14 valandų – t. y. kai efektyviausi gydymo būdai jau nebegalėjo būti taikomi.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes, ekspertų išvadas ir medicininę dokumentaciją, pripažino, kad tiek greitosios medicinos pagalbos brigada, tiek Rokiškio ligoninės personalas neveikė taip, kaip iš jų reikalauja atitinkami medicinos standartai. Teismas konstatavo, jog turint tokius simptomus, kvalifikuotas medikas privalėjo įtarti ūmų smegenų kraujotakos sutrikimą ir nedelsdamas organizuoti paciento pervežimą į specializuotą insulto gydymo centrą, kur būtų galima atlikti reikalingus tyrimus ir pradėti reikiamą gydymą. Tokie veiksmai galėjo sumažinti insulto padarinius, todėl konstatuotas medicinos personalo aplaidumas ir neteisėti veiksmai, dėl kurių kilo dalis sveikatos sutrikdymo pasekmių.
Teismas vertino ir priežastinį ryšį – ar pavėluotas reagavimas tiesiogiai lėmė didesnį sveikatos pažeidimą. Teismo paskirtos medicinos ekspertės išvada buvo itin svarbi: ji nurodė, kad ankstesnis paciento pervežimas ir laiku pradėtas gydymas teoriškai būtų galėjęs sumažinti žalos mastą, tačiau tiksliai įvertinti, kiek būtent žalos kilo dėl vėlavimo, neįmanoma. Dėl to teismas padarė išvadą, kad visa žala negali būti pripažinta išvengiama, tačiau dalis jos akivaizdžiai kilo dėl netinkamų medikų veiksmų.
Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi keliais kriterijais. Pirmiausia – pačios žalos pobūdžiu ir jos padariniais: pacientė tapo 60 procentų nedarbinga, jos kairė kūno pusė silpna, sutriko kalba, atmintis, koordinacija, atsirado nuolatiniai galvos skausmai ir nerimas. Tokia būklė smarkiai apribojo jos gyvenimo kokybę, galimybes dirbti ir rūpintis dviem nepilnametėmis dukromis. Antra, buvo vertinamas paciento amžius – jaunas, 34 metų amžiaus žmogus, kurio darbingumas iki ligos buvo visiškas, ir kuris, tikėtina, būtų dar ilgus metus dirbęs ir rūpinęsis šeima. Trečia, teismas atsižvelgė į moralinius padarinius – nuolatinį nerimą, emocinį nestabilumą, kalbos ir išvaizdos pokyčius, kurie paveikė jos pasitikėjimą savimi.
Kita vertus, teismas pažymėjo, kad žalą nustatant būtina išlaikyti proporciją tarp realiai įrodytų medicininių faktų ir emocinių išgyvenimų. Kadangi ekspertė nurodė, jog net ir laiku suteikus pagalbą visiško pasveikimo tikimybė nebūtų buvusi didelė, teismas laikėsi nuosaikios pozicijos. Jis konstatavo, kad dalis žalos yra objektyviai neišvengiama, nes ją sukėlė pati liga, o ne vien netinkamas medikų elgesys. Dėl to iš reikalautų 100 000 eurų pacientės prašymo buvo patenkinta tik dalis – iš viso priteista 15 000 eurų neturtinės žalos (iš jų 6 000 eurų jau buvo išmokėta anksčiau).
Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pacientės apeliacinį skundą, sprendimą paliko galioti. Jis pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus įrodymus, tinkamai taikė teismų praktiką ir teisingai nustatė, jog neturtinės žalos dydis turi atitikti tiek padarytos žalos mastą, tiek teisingumo ir proporcingumo principus.
Apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio pasisakė, jog nors, viena vertus, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgė į pacientės netekto darbingumo lygį, tačiau vis dėlto ši aplinkybė labiau turi įtakos priteistinos turtinės žalos dydžiui dėl negautų paciento pajamų.
Be to, apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentus, jog teismas privalo vadovautis formuojama teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį bylose dėl sveikatai ar gyvybei padarytos žalos atlyginimo. Nutartyje teigiama, kad nors kasacinis teismas teismų praktiką dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuotą kitose analogiško pobūdžio bylose, pripažįsta vienu iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis, tačiau kartu pažymi, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019 67 punktas ir jame nurodyta praktika). Todėl toks vertinimas lemia, jog dėl sveikatos sužalojimo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktikos priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio prasme iš esmės neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020 50 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad panašiose bylose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo sumų dydis skirtingose situacijose yra nuo 5 000 Eur iki 160 000 Eur, tačiau nė vienoje iš nurodytų bylų nebuvo susiklosčiusi visiškai analogiška apeliantę ištikusiai situacija, o nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai nėra galimybių nustatyti, kokia žala būtų buvusi patirta ir kokios žalos dalies būtų pavykę išvengti, tačiau abejonių, kad tam tikros žalos (jos dalies) vis dėlto būtų pavykę išvengti, jei Rokiškio PSPC ir Rokiškio ligoninė būtų viską padarę rūpestingai ir atidžiai (laiku diagnozavę galimą (duomenys neskelbtini) ir išgabenę apeliantę į Respublikinę Panevėžio ligoninę, kur jai buvo suteikta reikiama sveikatos priežiūros paslauga) nekyla.
Ši byla išryškino esminę medicinos taisyklę – laikas medicinoje yra lemiamas teisinės atsakomybės veiksnys. Kuo greičiau diagnozuojamas insultas ir pradedamas gydymas, tuo mažesnė tikimybė, kad atsakomybė už pasekmes teks gydytojui ar gydymo įstaigai. Šiuo atveju delsimas truko daugiau nei 14 valandų, todėl teismai pagrįstai konstatavo pareigų pažeidimą ir netinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Tačiau kartu pabrėžtina, kad teismo procese esminę reikšmę yra įrodymai, kadangi kaip matyti iš šios bylos, būtent pacientas turi įrodyti, jog pavėluotai suteiktos medicininės paslaugos turėjo lemiamos įtakos jo sveikatos būklei.
Parengta pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-303-467/2025.
