Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT) išnagrinėtas pareiškėjo fizinio asmens, siekiančio savarankiškai vykdyti odontologijos praktiką ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) ginčas, kuris kilo dėl to, kad VMI pareiškėjo prašymo netenkino – atsisakė nurodytą asmenį įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą.
VMI nustatė, kad fizinis asmuo neturi teisės savarankiškai (individualiai) vykdyti odontologinės praktikos, kaip asmens sveikatos priežiūros, veiklos. Pareiškėjas ginčijo VMI kompetenciją ir teigė, kad ši institucija, aiškindama sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reguliuojančius teisės aktus, viršijo savo, kaip mokesčių administratoriaus įgaliojimus.
LVAT, įvertinęs Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių reguliavimą, pagal kurių 6.1 papunktį, Taisyklės taikomos mokesčių mokėtojams, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą (įskaitant individualią veiklą per nuolatinę bazę), išskyrus tų veiklos rūšių, kurias pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali vykdyti tik juridiniai asmenys, vykdymą, priešingai pareiškėjo dėstomai pozicijai konstatavo, kad siekiant įgyvendinti mokesčių įstatymus, vienas iš pagrindinių VMI uždavinių ir yra patikrinti, ar asmens prašyme nurodyta ketinama vykdyti veikla nepatenka tarp tų veiklos rūšių, kurias gali vykdyti tik juridiniai asmenys.
Teismas, atlikęs Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą reguliuojančių teisės aktų analizę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatymo nuostatomis, o būtent bylos nagrinėjimo metu galiojusios įstatymo redakcijos 4 straipsnio 1 dalimi (galiojančios Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos ir burnos priežiūros praktikos įstatymo redakcijos 5 straipsnio 1 dalis), nurodė, kad fizinis asmuo neturi teisės savarankiškai (individualiai) vykdyti odontologinės praktikos, kaip asmens sveikatos priežiūros, veiklos.
LVAT nagrinėjamoje byloje, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pabrėžė, kad ūkinės veiklos laisvė, įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti, kadangi siekiant bendros tautos gerovės, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų valstybės nustatytų reikalavimų, ir kuri aiškintina atsižvelgiant į Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sveikatos priežiūros įstaigų veikla susijusi su vienos svarbiausių prigimtinių žmogaus teisių įgyvendinimu, konstatavo, kad odontologinės praktikos veiklos ribojimais, nustatytais įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose, siekiama apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, kuri yra konstituciškai svarbus tikslas, viena svarbiausių visuomenės vertybių.
Įvertinęs tai, kad pareiškėjui yra sudarytos įvairios alternatyvos Lietuvoje nuolat teikti pageidaujamas paslaugas (ne tik darbo sutarties pagrindu, bet ir, pavyzdžiui, kaip individualios įmonės savininkui, mažosios bendrijos nariui ir pan.), teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog minėtu ribojimu būtų nepagrįstai ir (ar) neproporcingai varžoma pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė.
Šaltinis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-438/2020.
