Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė svarbų sprendimą dėl sveikatos priežiūros įstaigoms taikomų ligų ir medicininių procedūrų kodavimo taisyklių. Teismas nusprendė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos (VLK) nustatyta tvarka, pagal kurią Tarptautinė ligų klasifikacija (TLK-10-AM), Medicininių intervencijų klasifikacija bei Kodavimo standartai skelbiami VLK interneto svetainėje, neprieštarauja įstatymams.
Byla prasidėjo po to, kai VLK pareikalavo iš vienos klinikos atlyginti žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Ligonių kasa teigė, kad klinika netinkamai kodavo riešo kanalo atlaisvinimo procedūras, todėl buvo apskaityta daugiau paslaugų, nei faktiškai suteikta, ir išmokėta didesnė suma iš PSDF lėšų.
Klinika su tokiais argumentais nesutiko. Ji tvirtino, kad TLK-10-AM ir Kodavimo standartai nebuvo tinkamai patvirtinti bei paskelbti, todėl negali būti laikomi privalomais.
Vienas pagrindinių bylos klausimų buvo, ar šie dokumentai turėjo būti oficialiai paskelbti Teisės aktų registre.
LVAT pažymėjo, kad oficialaus paskelbimo reikalavimas taikomas ne visiems viešai prieinamiems dokumentams, o tik tiems, kurių registravimą ir skelbimą numato įstatymai. Todėl vien faktas, kad dokumentas nėra paskelbtas Teisės aktų registre, savaime nereiškia teisės pažeidimo.
Teismas išsamiai įvertino TLK-10-AM, Medicininių intervencijų klasifikacijos ir Kodavimo standartų pobūdį.
Pasak LVAT, tai nėra Lietuvos institucijų sukurti norminiai teisės aktai. TLK-10-AM ir Medicininių intervencijų klasifikacija yra tarptautinės klasifikavimo sistemos dalis, naudojama ligų, sveikatos sutrikimų ir medicininių procedūrų apskaitai. Tuo metu Kodavimo standartai nustato šių klasifikatorių taikymo tvarką.
Svarbiausia teismo išvada – šiuose dokumentuose pačiuose nėra nustatomos naujos teisės ar pareigos. Sveikatos priežiūros įstaigoms jie tampa privalomi todėl, kad tokia pareiga nustatyta sveikatos apsaugos ministro įsakymais.
Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad minėti dokumentai nelaikytini savarankiškais norminiais teisės aktais, todėl jų nereikėjo oficialiai skelbti Teisės aktų registre.
LVAT taip pat pabrėžė, kad ministro įsakymai, nustatantys pareigą naudoti šiuos klasifikatorius ir standartus, buvo paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka.
Be to, visi dokumentai buvo viešai prieinami VLK interneto svetainėje. Prieiga prie jų nebuvo ribojama ar apmokestinama, todėl gydymo įstaigos turėjo realią galimybę su jais susipažinti ir juos taikyti praktikoje.
Teismas pasisakė ir dėl VLK direktoriaus veiksmų. Buvo vertinama, ar jis turėjo teisę spręsti dėl klasifikatorių paskelbimo bei redakcinių pataisymų.
LVAT nurodė, kad teisės aktai VLK yra pavedę šių klasifikatorių priežiūrą ir atnaujinimą. Kadangi ginčijamais sprendimais nebuvo kuriamos naujos pareigos ar keičiamas dokumentų turinys, o buvo atliekami techninio pobūdžio atnaujinimai, VLK direktorius veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus.
