„Esminių pokyčių nėra“ – daugiausia ką galima tikėtis išgirsti, į ligoninę, kurioje guli jūsų artimas žmogus, kreipiantis telefonu. Atsisakymą teikti bet kokią informaciją apie paciento būklę medikai grindžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu ir siūlo atvykti pasikalbėti tiesiogiai.
Su šia tvarka, keliones po ligonines pradėjus artimam žmogui, susidūrė ir televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Vilniuje gyvenanti menininkė kas kelias dienas, metusi darbus, keliauja į Kauną ir taip sužino išsamesnę informaciją apie tėvo, esančio nesąmoningos būsenos, būklę, tyrimų rezultatus ar planuojamas procedūras.
Medikų nuostatų nekeičia ir faktas, kad guldant tėvą į ligoninę jos pavardė ir kontaktai buvo įrašyti grafoje kaip žmogaus, kuriam galima teikti informaciją. Po vieno pokalbio ligoninėje N. Marčėnaitė suprato, kad pati medikų skambučio sulauktų tik blogiausiu atveju.
„100 kilometrų tarp Vilniaus ir Kauno yra įveikiamas atstumas. Bet į kokią situaciją patenka žmonės, kurie gyvena užsienyje, o jų tėvai ar kiti sergantys artimieji yra tokios sveikatos būklės, kai nebegali komunikuoti telefonu? Juk po skirtingas šalis išsibarsčiusių šeimų vis daugiau – kaip jiems sužinoti, kad galbūt jau reikia tiesiog viską mesti ir lėkti namo?“ – svarstė N. Marčėnaitė.
Ji pažymėjo, kad pasitaikė ir labai geranoriškų gydytojų bei slaugytojų, bet ją jaudina tai, kad kiekvienu atveju dėl to, kiek ir kada informuoti, sprendžia pats medikas ar galbūt skyriaus vadovas. Kartais informuoja tik gydantis medikas, kartais – ir budintis gydytojas ar slaugytojai.
„Dažniausiai po pirmo vizito susipažinus informacija teikiama kur kas noriau. Štai šiandien viena medikė man telefonu 15 minučių pasakojo visas tėvo būklės aplinkybes. Ir aš tikrai labai širdingai dėkoju kiekvienam per šį laiką sutiktam gydytojui, kuris gaišta aiškindamas man situaciją – žinau, koks yra jų darbo krūvis.
Išties kiekvienoje ligoninėje tenka pirmiausia susigaudyti, kokia tvarka ten galioja, nes visur ji skirtinga. O, pavyzdžiui, apie tai, kad ligoninėse yra socialiniai darbuotojai, kurie gali padėti susiorientuoti, kur ieškoti pagalbos, kai skyriaus vedėja pareiškė, kad tėvą turiu „pasiimti šiandien, nes jiems per sunku jį prižiūrėti“, sužinojau tik iš savivaldybės. Per pažįstamus“, – pasakojo N. Marčėnaitė.
82 metų jos tėvas per šiek tiek daugiau nei mėnesio laikotarpį, vis keičiantis sveikatos būklei, perkeltas jau į ketvirtą medicinos įstaigą, ir tik pirmais dviem atvejais tai buvo padaryta pačios N. Marčėnaitės pastangomis.
Į trečiąją ligoninę jis buvo skubiai išgabentas apie 1 valandą nakties slaugytojos sprendimu, o dukteriai apie tai pranešta 6 valandą ryto. Ir, kaip liūdnai juokauja N. Marčėnaitė, nurodyta tik kryptis, kur ji turėtų ieškoti tėvo – pasiūlyta skambinėti ir aiškintis pačiai.
Apie perkėlimą į ketvirtą ligoninę ji sužinojo tik paskambinusi gydančiajai specialistei į trečiąją ligoninę: pablogėjo, pervežėme. O tada jau išgirdo tradicinį komentarą: „Atvažiuokite, papasakosime.“
„Labai norėčiau sužinoti, kaip yra iš tikrųjų: kiek medikus saisto įstatymai, kiek lieka galimybių vis dėlto informuoti žmones, kai sergantys jų artimieji nėra pasiekiami taip paprastai“, – sakė N. Marčėnaitė.
Prastą komunikaciją galėjo lemti sugriežtėjusio reglamento baimė
Portalas Alfa.lt kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministerijos patarėją, duomenų apsaugos pareigūnę Neringą Viliūnaitę, kuri paaiškino, jog dėl praėjusiais metais ES priimto Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) gydytojai, bijodami sugadinti ligoninės reputaciją, itin atsargiai suteikia informaciją apie ligoninėse gulinčius asmenis.
„Visi duomenys, susiję su pacientų sveikatos duomenimis, taip pat ir buvimo ligoninėje faktas, yra laikomi specialiųjų kategorijų asmens duomenimis, jų pateikimui taikomi griežti reikalavimai, galiojantys visiems pacientams ir jų artimiesiems.
Paprastai tariant, tokia tvarka leidžia užtikrinti, kad kiekvieno iš mūsų sveikatos duomenys yra saugomi ir neatskleidžiami tiems žmonėms, kuriems mes patys nenorime, kad jie būtų atskleisti. Įstaigos tokius duomenis gali suteikti tik įsitikinusios, kad jų prašantis asmuo turi teisę juos gauti, ir nustačiusios šio asmens tapatybę.
BDAR yra tiesiogiai taikomas ES teisės aktas, tad gydymo įstaigos privalo jo paisyti visais atvejais, nes už pažeidimus gresia ne tik atsakomybė, bet ir kitų pacientų pasitikėjimo praradimas gydymo įstaiga“, – tvirtino N. Viliūnaitė.
ES dėl BDAR pažeidimų numato baudas, kurios siekia nuo 10 iki 20 mln. eurų. Turint omenyje, kad ligoninė yra valstybinė, pažeidus reglamento nuostatas, Lietuva kilus problemai greičiausiai turėtų mokėti nemenką baudą.
N. Viliūnaitė patvirtino, kad valstybinės šalies ligoninės neturi vienodų vidaus tvarkos taisyklių, todėl pacientų sveikatos duomenys skirtingose ligoninėse gali būti atskleidžiami atskira tvarka ir galimai chaotiškai.
Jos teigimu, teikiant duomenis, susijusius su asmens sveikata, yra svarbus asmens, kuris prašo tokios informacijos, tapatybės nustatymo faktas. Tačiau, kilus nesutarimui su ligoninės personalu, valstybės tarnautoja pasiūlė išeitį.
„Gydymo įstaigos savo vidaus tvarkos taisyklėse turi numatyti, kaip informacija apie pacientus bus teikiama jų artimiesiems, turintiems teisę tokią informaciją gauti.
Jeigu pacientui ar jo artimajam informacija apie galiojančią vidaus tvarką nebuvo suteikta tinkamai, patartume kreiptis į klinikinio skyriaus, kuriame pacientas yra gydomas, vadovus, o nepavykus išspręsti situacijos taip, kad visos suinteresuotos šalys galėtų pasirūpinti paciento sveikata ir gerove, – į ligoninės administraciją“, – sakė N. Viliūnaitė.
Teisininkai įžvelgia spragų
Kalbėdamas šia tema, sveikatos teisės srityje dirbantis advokatas Arvydas Aranauskas pastebėjo, kad ginčų dėl informacijos apie paciento sveikatą teikimo tarp paciento ar jo artimųjų ir gydymo įstaigos kyla gana dažnai.
„Duomenys apie pacientų sveikatą yra ypatingi asmens duomenys, todėl už jų atskleidimą be teisėto pagrindo gydymo įstaigai gresia atsakomybė. Taigi gydymo įstaigos teikdamos informaciją vadovaujasi principu, kad informacija neteikiama ar teikiama labai ribotai esant bent mažiausiai abejonei dėl jos pateikimo teisėtumo.
Informacijos teikimą apie pacientą reguliuoja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Minėtame įstatyme nustatyta, kad pilnamečiam pacientui, kuris negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesus, atstovauja jo atstovai pagal įstatymą: sutuoktinis, sugyventinis (partneris), o kai jo nėra – vienas iš šio paciento tėvų (įtėvių) arba vienas iš šio paciento pilnamečių vaikų.
Informacija apie paciento, kuris negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesus, sveikatos būklę suteikiama paciento pilnamečiams vaikams jų prašymu.
Jeigu paciento tolesnis buvimas sveikatos priežiūros įstaigoje nėra mediciniškai pagrįstas, prieš išrašant iš sveikatos priežiūros įstaigos į namus ar siunčiant į kitą sveikatos priežiūros įstaigą pacientui arba šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais jo atstovui turi būti išsamiai paaiškintas tokio sprendimo pagrįstumas ir tolesnės sveikatos priežiūros tęstinumas.
Gavęs tokią informaciją, pacientas arba šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais jo atstovas patvirtina tai parašu. Kai pacientas, kuris jo hospitalizavimo metu negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesus, išrašomas iš sveikatos priežiūros įstaigos ar siunčiamas į kitą sveikatos priežiūros įstaigą, šioje dalyje nurodyta informacija turi būti pateikta paciento atstovui, jeigu jis pasirašytinai nurodytas paciento medicinos dokumentuose.
Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo, įstatyme numatyti tik bendrieji informacijos apie pacientą artimiesiems teikimo principai, t. y. kad gydymo įstaiga informaciją apie paciento sveikatos būklę, taip pat apie jo išrašymą į namus ar perkėlimą į kitą gydymo įstaigą privalo pateikti paciento artimiesiems, tarp jų ir pilnamečiams paciento vaikams.
Medicininės informacijos raštu teikimo tvarka ir terminai yra reglamentuoti sveikatos apsaugos ministro patvirtintame tvarkos apraše. Tačiau, kokiu būdu medicinos įstaiga turi pateikti informaciją apie pacientą jo artimiesiems, teisės aktai nereglamentuoja, taip pat nėra nustatyta, ar informacija gali būti teikiama telefonu ar kitomis elektroninio ryšio priemonėmis.
Įstatyme taip pat nėra reglamentuoti terminai, per kokį terminą informacija žodžiu turi būti suteikta. Kita vertus, manau, natūralu, kad informacija apie pacientą jo artimiesiems turi būti suteikta nedelsiant, kaip antai informavimas apie paciento perkėlimą į kitą gydymo įstaigą neatitinka informavimo tikslų, jeigu informacija suteikiama jau pacientą perkėlus, o ne prieš tai.
Todėl tokiu atveju siekiant išvengti ginčų tarp gydymo įstaigos ir pacientų, jų artimųjų įstaiga turėtų pasitvirtinti pacientams ir jų artimiesiems informacijos teikimo tvarką, kurioje aiškiai būtų išdėstyta, kuris sveikatos priežiūros specialistas, kokia tvarka, kokiais atvejais ir terminais informaciją apie pacientą teikia jų artimiesiems.
Tačiau, nepaisant to, ar yra gydymo įstaigoje patvirtinta informacijos teikimo žodžiu tvarka, ar jos nėra, informacijos suteikimas turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir paciento teisių apsaugos ir interesų prioriteto principus“, – paaiškino teisininkas A. Aranauskas.
