Gydymo įstaigos neteisėtais veiksmais padaryta žala ne visada privalo būti atlyginta

Turbūt pamename, 2015 pabaigoje daug diskusijų sukėlusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinės kolegijos nutartį, kuria išaiškinta, kad ligonių kasų sveikatos priežiūros paslaugų ekspertizės (tikrinimo) pažymos gydymo įstaigoms dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui nėra privalomos.

Kitaip tariant, teismas konstatavo, kad vertinant tiek ekspertizės pažymą, tiek Valstybinės ligonių kasos komisijos sprendimą sisteminiu požiūriu, matyti, jog nepaisant imperatyvaus pobūdžio tekstinės formuluotės, minėtajam Ligonių kasos pareiškėjui duotam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, taigi jis savo esme prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti Ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą PSDF biudžetui padarytos žalos sumą. Nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei kiti Ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia Ligonių kasoms teisės PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti iš gydymo įstaigų. Todėl Ligonių kasa, įmonei geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytos žalos, siekdama sutartinių teisių įgyvendinimo ir (kartu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtos žalos priteisimo.

Nors buvo įvairių diskusijų ir bandymų minėtą LVAT nutartį aiškinti priešingai, t. y. kad ligonių kasų ekspertizės pažymos gydymo įtaigoms vis dėlto yra privalomos, vėlesnė administracinių teismų nuosekli praktika šiuos argumentus vienareikšmiškai atmesdavo, o gydymo įstaigų administracines bylas prieš ligonių kasas nutraukdavo.
Taigi, kuomet ligonių kasos ir gydymo įstaigos suprato, kad ekspertizės pažyma su joje įtvirtintu ligonių kasų reikalavimu atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą, negali būti priverstinio žalos išieškojimo teisiniu pagrindu, ligonių kasoms nebeliko nieko kito, kaip tik kreiptis į bendros kompetencijos teismą su ieškiniu dėl žalos PSDF biudžetui išieškojimo.

Praėjus beveik dvejiems su puse metų nuo suformuotos teismų praktikos sulaukėme „pirmųjų kregždžių“, t. y. kelių, sakyčiau labai reikšmingų gydymo įstaigoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutarčių (išaiškinimų) dėl gydymo įstaigų neteisėtais veiksmais padarytos žalos PSDF biudžetui atlyginimo sąlygų ir tvarkos. Šiame straipsnyje koncentruotai apžvelgsiu vieną iš nutarčiųkuri yra svarbi ir reikšminga gydymo įstaigoms, teikiančioms daugiau asmens sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. „viršsutartinių“ paslaugų, nei už jas sulygta apmokėti ligonių kasų ir gydymo įstaigų sutartyje dėl ASPP teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų.

Vienoje bylų ginčas tarp teritorinės ligonių kasos ir gydymo įstaigos kilo dėl to, kad gydytojai specialistai, teikdami pacientams ambulatorines ASP paslaugas dėl būtinosios pagalbos, nurodytą paslaugą TLK apmokėti pateikė kaip gydytojo specialisto III lygio ambulatorinę konsultaciją, nors, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos reikalavimais, už šias paslaugas mokama kaip už II lygio konsultaciją. Remdamiesi nustatytu faktu teismai pripažino, kad gydymo įstaiga nevykdė įstatymuose ir Sutartyje nustatytos pareigos teikti paslaugų išlaidas apmokėti teisingai, t.y. pripažino gydymo įstaigą pažeidus Sutartį, jos neteisėtus veiksmus.

Tačiau, kaip žinia, gydymo įstaigos civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant ir realiai PSDF biudžetui padarytą žalą. Būtent dėl to, ar pažeidus sutartį ir neteisingai pateikus paslaugų išlaidas apmokėti buvo padaryta reali žala PSDF biudžetui esant suteiktų ,,viršsutartinių“ paslaugų, minėtoje nutartyje pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
TLK įrodinėjo, kad tokiais veiksmais atsakovė padarė 3564,52 Eur žalą PSDF biudžetui, o žalos dydį apskaičiavo kaip skirtumą tarp mokėtinos atsakovei suteiktų paslaugų kainos ir realiai sumokėtos kainos. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ši permoka nesudaro pagrindo konstatuoti gydymo įstaigos veiksmais padarytos žalos faktą, nes gydymo įstaiga realiai suteikė sveikatos priežiūros paslaugų už 2 643 574,49 Eur, t. y. 36 348 Eur daugiau, nei jai 2014 metais buvo skirtas finansavimas (2 607 225,73 Eur).

LAT konstatavo, jog nepaisant to, kad TLK permokėjo 3564,52 Eur sumą už konkrečias atsakovės suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, šiai netinkamai nurodžius šių paslaugų lygį, reali žala PSDF biudžetui nebuvo padaryta. Nors TLK pagrįstai teigė, kad ji, nebuvus atsakovės (teismų nustatytų) neteisėtų veiksmų, nebūtų sumokėjusi ieškiniu reikalaujamos priteisti sumos už paslaugas, už kurias permokėjo, tačiau šią sumą TLK būtų sumokėjusi atsakovei pagal šalių sudarytą Sutartį už kitas atsakovės suteiktas ir neapmokėtas (36 348 Eur vertės) sveikatos priežiūros paslaugas tiek, kiek nebūtų viršyta Sutartyje nustatyta apmokėtina paslaugų kaina ir kiek atsakovei buvo papildomai skirta lėšų atsakovės suteiktoms sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (2 607 225,73 Eur).

Taigi, jei gydymo įstaigos neteisėtų veiksmų ir nebūtų buvę, ši suma atsakovei vis tiek būtų buvusi sumokėta už kitas suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios buvo suteiktos ir liko neapmokėtos viršijus šalių Sutartimi nustatytą biudžetą, todėl teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad TLK neįrodė žalos PSDF biudžetui fakto ir TLK ieškinį dėl žalos atlyginimo gydymo įstaigai atmetė. Esant suformuotai tokiai kasacinio teismo praktikai TLK žalą padarytą PSDF biudžetui iš gydymo įstaigos, kuri bus suteikusi „viršsutartinių“ paslaugų, jeigu padaryta žala neviršija skirtumo tarp Sutarties sumos ir realiai suteiktų paslaugų sumos išieškoti tapo neįmanoma.

lsveikata.lt