COVID-19 ir administracinė atsakomybė

Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės ir 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbus trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį ir karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, netrukus įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 45 straipsnio 4 dalyje įtvirtino administracinę atsakomybę už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimus, sukėlusius pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai ir nustatė, kad ši veika užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki šešių tūkstančių eurų.

Visgi, įvertinus teismų praktiką, matyti, kad aptartos administracinės atsakomybės nustatymas nėra pakankama priemonė, siekiant užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi ekstremaliosios situacijos ir karantino metu bei atgrasyti asmenis nuo nusižengimų darymo visuomenės sveikatos srityje.

Vienoje iš bylų teismas sprendė, ar asmens, kuris būdamas viešoje vietoje (laiptinėje) nedėvėjo  nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, Lietuvos Respublikoje galiojant karantino režimui, veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Teismas pažymėjo, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo kvalifikavimui pakanka nustatyti faktą, kad asmuo nesilaikė reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokias nors konkrečias pasekmes kitiems asmenims, t. y. ar asmuo užkrėtė kitus COVID-19 ar ne. Taip pat teismas akcentavo, kad šiuo metu COVID-19 kelia itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, tačiau, dėl kai kurių asmenų lengvabūdiško elgesio, yra pažeidžiamos kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklės, kas sukuria realias galimybes tolesniam aptariamos pavojingos užkrečiamos ligos plitimui visuomenėje. Toks neatsakingas elgesys, kai nesilaikoma reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, yra itin pavojingas visos visuomenės sveikatai, ypatingai tuo metu, kai visoje šalies teritorijoje yra paskelbta ekstremali situacija ir karantinas, o didžioji dalis valstybės žmogiškųjų ir materialių išteklių yra sutelktos siekiui kuo efektyviau sustabdyti greitai plintančią pavojingą užkrečiamą ligą, todėl šiuo konkrečiu atveju vien tik pats reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones nesilaikymo faktas yra pakankamas ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo inkriminavimui.

Kitoje byloje, pažeidėjas nubaustas už tai, kad būdamas viešoje vietoje (parduotuvėje) nedėvėjo veidą bei nosį dengiančios kaukės ar kitos apsaugos priemonės, ėmė konfliktuoti su apsaugos darbuotoju, atsisakė išeiti iš parduotuvės, pradėjo filmuoti mobiliuoju telefonu, atsisakė įsigyti kaukę prekybos centre, vėliau kategoriškai atsisakė priimti ir dėvėti pareigūnų siūlomą kaukę ir tokiais savo veiksmais sukėlė pavojų plisti COVID-19 ligai. Pažeidėjas įrodinėjo, kad jam nebuvo nustatyta teigiama COVID-19 ligos diagnozė, jis nejautė jokių ligos simptomų, nekontaktavo su sergančiais asmenimis, parduotuvėje nuo kitų pirkėjų laikėsi saugaus atstumo, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jis sukėlė pavojų plisti COVID-19 ligai ir teigė, kad, kadangi nenustatyta kvalifikuojanti aplinkybė – pavojaus sukėlimas išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamoms ligoms, manė, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį ir turi būti perkvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 1 dalį.

Visgi, teismas, nustatęs, kad administracinio nusižengimo padarymo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas bei nustatyti karantino režimo ribojimai, iš kurių nustatytas įpareigojimas viešosiose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę, o pažeidėjas tyčia vengė dėvėti veido apsaugos priemonę, nors suvokė, kad privalo tai daryti, konstatavo, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje padaryto pažeidimo kvalifikavimui užtenka nustatyti faktą, kad asmuo nesilaikė reikalavimo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) nepriklausomai ar tai sukėlė kokias nors pasekmes kitiems asmenims, t. y. užkrėtė juos COVID-19 ar ne, be to pažeidimo kvalifikavimui visiškai nesvarbu ar pažeidėjas pats sirgo ar ne užkrečiama liga.

Įvertinus pateiktus bylų pavyzdžius, matyti, kad teismai suformavo nuoseklią ir vienodą teismų praktiką administracinių nusižengimų bylose, kuomet laikoma, kad asmuo, visuomenės sveikatos srityje nevykdęs ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu nustatytų įpareigojimų, ar nesilaikęs kitų draudimų, traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, kadangi tokie jo veiksmai laikytini pavojingais visuomenei, nepriklausomai nuo to, ar asmuo užkrėtė kitus COVID-19, ar ne.

Šaltiniai:

  1. Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-46-926/2021;
  2. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-124-879/2020.