Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtinta bendroji asmeninės atsakomybės taisyklė reiškianti, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, taip pat ir neturtinę žalą privalo atlyginti atsakingas asmuo. Visgi, asmeninės atsakomybės taisyklė nėra absoliuti – įstatymai nustato atvejus, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus, pvz., samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.
Medicinos teisės požiūriu šio teisinio reguliavimo praktinį taikymą atspindi situacija pvz., kuomet dėl netinkamo gydymo artimojo netekę asmenys reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ne tiesiogiai iš kalto, asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikusio, asmens (gydytojo, slaugytojo ar kt.), bet jo darbovietės – asmens sveikatos priežiūros įstaigos.
Pagal Civilinį kodeksą, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, o nukentėjusio asmens gyvybės atėmimo atveju vadovaujamasi Civilinio kodekso 6.284 straipsnio 1 dalimi, kurioje įstatymų leidėjas nustatė, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Nors Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą, nustatantį žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įvertinus aptartą Civilinio kodekso normą, matyti, kad ši praktiškai yra orientuota tik į asmenų, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą, teisę į žalos atlyginimą. Taigi, kyla klausimas, ar asmens gyvybės atėmimo atveju teisę į žalos atlyginimą turi tik asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą, ar ir kiti netektį patyrę artimieji?
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad Civilinio kodekso 6.284 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad šioje materialiosios teisės normoje yra nustatytas apskritai baigtinis asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą dėl gyvybės atėmimo, sąrašas – toks aiškinimas, t. y. kad visi kiti asmenys, kurie nėra tiesiogiai įvardyti šioje normoje, neturi teisės į žalos atlyginimą mirus fiziniam asmeniui, neatitiktų konstitucinio žalos atlyginimo principo ir kitų kodekso nuostatų, nustatančių, kad žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta, be kita ko, dėl gyvybės atėmimo.
Išsiaiškinus, kad Civilinio kodekso 6.284 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas baigtinis asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl gyvybės atėmimo, sąrašas, neturtinės žalos atlyginimo atveju aktualu paminėti, kad sprendžiant, ar asmuo, neįvardintas nurodytame straipsnyje, turi teisę reikalauti moralinės žalos atlyginimo, vertinama, ar santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs. Nustačius, kad žalos atlyginimo reikalaujantįjį ir mirusįjį siejo emociniai ryšiai, teismų vieningai laikomasi pozicijos, kad tokiems asmenims, nepriklausomai nuo jų darbingumo, turi būti atlyginti patirti neigiami išgyvenimai, pvz.: darbingiems tėvams dėl jų vaiko netekties, seneliams netekus anūko, broliams bei seserims ir kt.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018.