Naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atvėrė diskusiją apie tai, kur brėžiama riba: kas iš tiesų laikomas nukentėjusiuoju, kai dėl medikų klaidos nėštumas nutraukiamas tuomet, kai tokia procedūra jau nebegalėjo būti atliekama.

Istorija prasidėjo 2021-ųjų rugpjūtį, kai ieškovė V. M. kreipėsi į gimdymo namus dėl nėštumo nutraukimo. Gydytojo verdiktas buvo užtikrintas – 7 savaičių nėštumas. Atlikta abrazijos procedūra ir tą pačią dieną moteris išleista namo. Tačiau ramybė truko neilgai. Po kelių dienų, sveikatai sparčiai prastėjant, ieškovė atsidūrė kitoje ligoninėje. Čia laukė sukrečianti žinia: nėštumas buvo ne 7, o net 18 savaičių. Po neprofesionaliai atliktos procedūros vaisius gimdoje liko gyvas, tačiau vandenys buvo nutekėję. Įvyko skausmingas persileidimas. Ieškovė teigė: jei būtų žinojusi tikrąjį nėštumo laiką, tokiam žingsniui niekada nebūtų ryžusis.

Ieškovė ir jos sutuoktinis siekė apginti savo teises teismo tvarka. Ieškovė savo patirtą dvasinį skausmą ir fizinius išbandymus įvertino 30 000 Eur, o jos sutuoktinis – 15 000 Eur. Nors teismai pripažino medikų klaidą, prasidėjo teisinė diskusija dėl sumų ir, svarbiausia, dėl sutuoktinio teisės į kompensaciją. Galiausiai ieškovei buvo priteista 5 300 Eur suma, tačiau tikroji teisinė intriga užsimezgė ties jos vyro reikalavimu.

Žemesnės instancijos teismai sutuoktiniui priteisė 1 000 Eur, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą pakeitė. Teisėjų kolegija pateikė itin svarbų išaiškinimą pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą. Kasacinis teismas išaiškino, jog vaisius nėra savarankiškas pacientas. Teisiškai konstatuota, kad vaisius yra motinos kūno dalis, neturinti savarankiško teisnumo, todėl žala, padaryta vaisiui, teisiškai traktuojama kaip žala pačiai motinai. Kasacinis teismas išaiškino, jog pagal specialųjį įstatymą (PTŽSAĮ 13 str.), paciento artimieji į žalos atlyginimą gali pretenduoti tik vienu atveju – jei pacientas miršta. Kadangi šioje byloje paciente yra laikoma ieškovė, o ne jos vaisius bei pacientė (ieškovė) išgyveno, jos sutuoktinis neįgijo teisės į išmoką iš žalos atlyginimo fondo pagal PTŽSAĮ 13 str. numatytą tvarką.

Vis dėlto, tai savaime nereiškia, kad artimųjų skausmas teisme visais atvejais liks neįvertintas. Teismas pabrėžė svarbią detalę – aplinkybė, kad sutuoktinis negali gauti išmokos pagal specialią supaprastintą tvarką, nereiškia, kad jis neturi teisės į gynybą apskritai. Jis gali reikalauti žalos atlyginimo remiantis bendraisiais Civilinio kodekso pagrindais. Tačiau tokiu atveju kartelė įrodymams pakyla kur kas aukščiau. Teismas tokiu atveju kiekvieną situaciją vertina individualiai ir atsižvelgia į įvairias aplinkybes: (i) Koks buvo ryšio su nukentėjusiuoju glaudumas?; (ii) Kokio sunkumo buvo sužalojimas?; (iii) Ar patirti išgyvenimai sukėlė ilgalaikių, negrįžtamų pasekmių šeimos nariui?

Nagrinėjamu atveju ieškovai nepateikė pakankamų įrodymų, kad ieškovės sutuoktinis iš tiesų dėl medikų klaidos patyrė reikšmingus išgyvenimus. Teismas vertino tai, kad tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis ir taip turėjo norą atlikti vaisiaus pašalinimo operaciją, po šio įvykio šalys susilaukė kito vaiko, todėl reprodukcijos sistemai nebuvo pakenkta, o ieškovės sutuoktinis neįrodė, jog pats patyrė psichologinių sunkumų.

Šis atvejis rodo, kad medicininės klaidos kaina yra ne tik emocinė, bet ir preciziškai teisinė problema. Sėkmė tokio pobūdžio bylose priklauso nuo to, kaip tiksliai bus suformuluotas ieškinio pagrindas: ar žalą kildinsite iš paciento teisių pažeidimo, ar iš bendrosios civilinės atsakomybės, taip pat, kokius įrodymus pavyks surinkti ir pateikti teismui.